Technikos progresas dovanojo mums galimybę būti virtualioje erdvėje. Turbūt niekas nesiginčys, kad tai padarė gyvenimą įvairesnį ir įdomesnį: galime gauti daug įvairios informacijos, plačiau bendrauti. Taip pat žmonės gavo galimybę turėti erdvę, kurioje gali išreikšti savo mintis. Mano manymu, tai yra labai gerai, nes žmonės gali šviestis, turi erdvę saviraiškai, taip pat turi unikalią galimybę susipažinti, bendrauti su toli esančiais žmonėmis.

Tik.. keista žmogaus savybė viskame įžvelgti blogybes ir pagal tai viską vertinti. Gaunu laiškų, kuriuose tas pats klausimas: kodėl aš rašau, kokiu pagrindu, kodėl taip rašau. Gavau ir detalių instrukcijų, kaip pagerinti tinklapio darbą. Už patarimus dėkoju, o atsakymas, kodėl rašau, trumpas: todėl.. yra galimybė, yra poreikis. Tikrai dėl to neturiu atsiprašinėti ir teisintis, tiesa? Yra vienas būdas nesierzinti dėl mano rašinių – jų neskaityti..

Norėčiau pasakyti savo nuomonę apie vadinamus blog’us. Man priimtiniau juos vadinti tinklapiais ar svetainėmis, lietuviškai. Aš labai džiaugiuosi, kad jie yra. Nekalbėsiu apie tuos, kurie yra atvirai destrukciniai – savaime suprantama, kad tai problema ir visa laimė, kad jų yra mažuma. Didžioji dalis yra įdomūs, spalvingi visomis prasmėmis ir labai nuoširdūs..

Kokie jie bebūtų – informaciniai ar dienoraščio pobūdžio, jie įdomūs tuo, kad yra “ne formatas”. Čia galima paskaityti kitokių žinių, atvirų pamąstymų, nuoširdžių emocingų įrašų. Mintys tikros, kartais spontaniškos.. Pavyzdžiui, mane labai maloniai nustebino, kad vienos naujienų agentūros vadovas yra subtilus sodininkas, auginantis ir mylintis gėles, žurnalistų sąjungos lyderis – rūpestingas tėtis, o garsus politikas Motinos dienos proga savo tinklapyje parašė šiltą sveikinimą Lietuvos mamoms..

Tai neįkainojama saviraiška, leidžianti pamatyti žmonių tikrąsias savybes, tikrus jausmus. Todėl keistas ketinimas įžvelgti tame psichologines problemas ar sprausti asmeninių tinklapių rašytojus į kažkokius formatus. Tai laisva išraiška, galbūt, ne visiems suprantama. Yra vienintelis būdas, kaip minėjau, dėl jų nesierzinti – jų tiesiog neskaityti, o rasti tai, kas yra įdomu ir naudinga kiekvienam asmeniškai. Pasirinkimas išties didžiulis, todėl nelabai suprantamas lankymasis tinklapiuose, kurie nepatinka ir įžeidūs komentarai – gal tai komentuotojo problema?

Net jei toks tinklapio rašymas – laikinas dalykas, pabandymas – tai taip pat yra gerai, nes visada maniau, kad geriau yra pabandyti, nei gailėtis to, ko nepadarėm.. Yra posakis: nepabandysi – nesužinosi. Na, o ketinimas įžvelgti rašančiojo psichologines problemas – keistas.. Devynioliktame amžiuje nukrypimas nuo to meto normų buvo “nesaikingas” romanų skaitymas, dvidešimto pradžioje – nesaikingas susirašinėjimas laiškais.. Priklausomybės – nuo ko jos bebūtų – yra kraštutinumai, bet tai nereiškia, kad galima visiems jas pritaikyti ir visais atvejais.

Tagi mes, rasantys ir dalinantys, esame tikriausia virtuali bendruomene kurianti savo realybe. Mes realus zmones, tad ir musu kuriamas pasaulis manau realus- tik virtualu:]

Jau kuris laikas darbu su “SMART Boar”. Ruošimasis pamokoms žymei pailgėjo, tačiau rezultatas džiugina. Pamokos metu ši priemonė labai padeda aiškiau dėstyti sunkesnius dalykus ir tuo pačiu išlaikyti mokinių dėmesį.

Susidūriau su problema – vaizdinės medžiagos trūkumu. Didžiąją dalį ruošimosi užima klaidžiojimas po internetą ir paveikslėlių, schemų, planų, žemėlapių paieška. Dažniausiai sunku rasti teminių žemėlapių (ypatingai kas susisiję su Lietuvos geografiją).

Daug ką tenka daryti savuoju fotoaparatu (kadangi neturiu skanerio). Rezultatas neblogas. Gautos nuotraukos kokybiškai tinkamos naudoti pamokų metu. Tik va problema – toks darbas nelabai teisėtas.

Kodėl ši, mokomųjų priemonių leidybos niša nėra užpildoma, neaišku. Skaitmeninis vadovėlis taptų didele vertybe, įtraukiant mokytojus į informacinių technologijų plėtojimą.

Kaip aš įsivaizduoju skaitmeninį, mokymui skirtą vadovėlį. Tradiciškai mokiniai naudotųsi knygomis, tuo tarpu mokytojams galima būtų pasiūlyti norimą kursą skaitmeninėje laikmenoje. Pradžioje bent jau pateikti iliustracijas, kurias mokytojas galėtų rodyti prieš klasę. Toliau, visa tai galima tobulinti. Sukūrus aplinką, talpinti pamokų santraukas su iliustracijos ir nuorodomis į internetinius puslapius. Žodžiu – galybių begalės.

Nors, tiesa pasakius, nesiūlau revoliucinės minties. Kuriami skaitmeniniai moduliai. Tačiau jie naudojami kaip atskiri tinklapiai arba kaip pavienė mokomoji medžiaga (kurią eiliniam mokytojui sunku įsigyti).

trumpa nuoroda Jums (idomu), nekurk nauja, o sena paversk skaitmeniniu  http://www.engadget.com/2009/08/13/book-scanning-gets-a-1-000-fps-turbo-mode/

Remtasi: http://www.altajus.net/skaitmeniniu-vadoveliu-reikalingumas/

Ir vis dėlto – koks turėtų būti skaitmeninis vadovėlis? Apsibrėžę jo funkcijas, galėtume kiekvieną naują įrenginį vertinti pagal tai, kaip arti mokyklos jis yra ir kaip greitai gali atsirasti tikras pretendentas į elektroninį mokslų palydovą.

• Patvarumas. Pradedu nuo savybės, kurios neturi nė viena eletroninė skaityklė. Jei norime, kad skaitmeninis vadovėlis pakeistų knygas, turime jį padaryti itin patvarų. Kaip Panasonic daro savo Toughbook serijos nešiojamuosius kompiuterius, o gal ir dar tvirtesnį.
• Spalvos. Dabartinės e-knygos nerodo spalvoto vaizdo, nors spalvoto e-rašalo prototipų jau esama. Spalvų nereikia humanitarinėms studijoms universitetuose, tačiau pradinei ar vidurinei mokyklai jos būtinos, kaip ir gamtos mokslams.
• Savaitinis energijos užtaisas. Teoriškai gali būti ir trumpesnis, nors mokytojai reikalaus maksimalaus, kad vaikai „palikau sąsiuvinį namie“ nepultų keisti „elementai išsikrovė“.
• Belaidis tinklas. Interneto ryšio vidurinėms mokykloms nereikia (mokytojai protestuos), universitetams gi jis būtinas. Tačiau visiems e-vadovėliams būtinas belaidis Wi-Fi ryšys, kad įrenginiai sklandžiai susijungtų į mokyklos tinklą pamokoms ir paskaitoms. Be to, e-vadovėlis turėtų automatiškai daryti atsargines turinio kopijas tiek namuose, tiek ir mokykloje, kad nedingtų informacija.
• Jautrus paviršius. Jei įrenginį naudosime tik kaip vadovėlį, jis nebūtinas, tačiau būtų idealu pakeisti juo ne vien vadovėlius, bet ir pratybų sąsiuvinius. O tam jau būtinas spaudimui ar prilietimui jautrus ekrano paviršius. Jautrus paviršius „ryja“ elementus ir gerokai blukina dabartinių e-knygų ekranus.
• Biometrija. Nors dar netobulas, biometrinis užraktas ko gero būtų tinkamiausias tokiam įrenginiui, kuriuo naudotis pradedama nuo labai ankstyvo amžiaus. Turinys turėtų būti šifruojamas, ekranas – užrakinamas po ilgesnio nenaudojimo, arba už klasės/namų ribų dėl duomenų saugumo.
• Kaina. OLPC (nešiojamojo kompiuterio kiekvienam vaikui) projektas parodė, kad skaičiuojant teoriškai ir gaminant praktiškai įrenginio kainos labai skiriasi. Pagaminti nebrangų e-vadovėlį galima bus tik atpigus jo komponentams (veikiausiai tik labai paplitus e-knygoms), bet net ir tuomet dalis jo kainos veikiausiai turės būti dotuojama valstybės ar rėmimo fondų.

Galima pridėti dar daugybę kitų funkcijų: rašto ir balso atpažinimo, akademinio socialinio tinklo, gal net vaizdo filmavimo ir komunikacijų, bet jau dabar aišku, kad pagaminti tinkamą visuotiniam naudojimui mokyklose e-vadovėlį pavyks dar labai negreitai. Net nesiimčiau spėti, po kiek metų. Jo perspektyva tiesiogiai priklausys nuo elektroninių knygų paplitimo. Matant namuose tėvus su e-knygomis, vaikams bus visiškai natūralu pradėti mokslus su e-vadovėliu.

Remtasi: http://www.nezinau.lt/skaitmeninio-vadovelio-perspektyva

Kompiuteriniai vaizdai pagal kodavimo būdą skirstomi į:

vektorinius

rastrinius (taškinius)

Vektorinė grafika

Pagrindinis vektorinės grafikos elementas yra objektas – uždara arba atvira geometrinė figūra, turinti matematinėmis formulėmis aprašomą kontūrą. Visas paveikslas yra sudarytas tik iš vektorių, pavyzdžiui, paveiksliukas, kuriame pavaizduotas kvadratas, aprašomas keturiais vektoriais.

Vektorinės grafikos privalumai:

vaizdų failai yra palyginti nedideli;

objektus lengva transformuoti, nė kiek nepabloginant vaizdo kokybės.

Vektorinės grafikos trūkumai:

neįmanoma sukurti tikroviškų vaizdų ir automatizuotai įvesti grafinę informaciją.

Populiariausios vektorinės grafikos programos yra:

CorelDRAW

Adobe Illustrator

Rastrinė (taškinė) grafika

Iš smulkių taškų arba linijų sudaryto vaizdo struktūra vadinama rastru (mozaika, vitražas). Norint kompiuteryje šiuo principu užkoduoti piešinį, jis padalijamas į labai mažus vienodo dydžio elementus – taškus.

Taškinį vaizdą apibūdina parametrai:

aukštis

plotis

raiška

kiekvieno rastro taško spalva.

Fizinis rastro elemento dydis įvertinamas raiška – taškų kiekiu ilgio vienete, dažniausiai colyje, žymima dpi (angl. dpi = dots per inch).

Taškinės grafikos privalumai:

kodavimo paprastumas;

galimybė automatizuotai įvesti tikroviškus vaizdus vaizdo kameromis, skaitmeniniais fotoaparatais, skaitytuvais;

paveiksliukai gali būti vaizduojami, turint nesudėtingą video plokštę.

Taškinės grafikos trūkumai:

mažinant vaizdą, keli gretimi taškai pakeičiami vienu, todėl dingsta smulkios piešinio detalės, o didinant – padidėja kiekvieno taško fiziniai matmenys, todėl atkurto vaizdo kontūras būna laiptuotas. Didinant piešinio matmenis ir nemažinant raiškos atsiranda daugiau vaizdo elementų, todėl piešinio failas smarkiai padidėja.

Populiariausios taškinės grafikos programos yra:

Adobe PhotoShop

Corel PhotoPaint

Failų formatai

Failo formatas – tai informacijos išsaugojimo būdas, kuris priklauso, nuo to, kur piešinys bus naudojamas – ar skaidrėse, ar spaudoje, ar internete ir pan. Windows sitemoje failo formatą nurodo failo vardo priesaga. Pvz., pavadinimas.gif (gif – failo formatas).

Dažniausiai naudojami šie grafikos failų formatai:

BMP – tai gimtasis programos Paint, esančios operacinėje sistemoje Windows, formatas. Populiarus, duomenys greitai perskaitomi ir greitai įrašomi. Tačiau parastai jis užima daug kompiuterio atminties.

GIF – formatas, naudojamas indeksuotų spalvų grafikai atvaizduoti. GIF formatas išlaiko permatomumą indeksuotų spalvų vaizdams. Jis plačiai naudojamas hiperteksto dokumentuose žiniatinklyje.

TIFF (Tagged Image File Format) iš pradžių buvo standartinis vaizdo failo formatas. Šis formatas siūlo sutankinimo galimybes, leidžiančias sumažinti atvaizdo dydį diske. Netinka žiniatinklio puslapiams.

JPEG (arba JPG) iššifravus reiškia Joint Photographic Experts Group (Jungtinė fotografijos ekspertų grupė). Tai buvo grupė žmonių, kurie susitarė dėl šio formato. JPEG suprojektuotas, kad suspaustų didelius atvaizdus taip, jog jie užimtu mažiau vietos diske. Sutankinimo atžvilgiu JPEG žymiai lenkia TIFF ir GIF. Tačiau iš tikrųjų, išsaugodami failą JPEG formate, prarandate duomenis. Paprastai praradimas yra nežymus, dauguma vartotojų net nepastebi skirtumo. JPEG leidžia išsaugoti atvaizdą iš 16 milijonų spalvų. JPEG taip pat yra populiarus talpinant atvaizdus žiniatinklyje.

Kada naudoti JPEG, o kada GIF?

JPEG naudojamas nuotraukoms, realistiškiems paveikslams ( tapybos darbams, akvarelėms ir t.t.) Juodai baltiems paveikslėliams ir nuotraukoms, kurie turi daugiau nei 256 spalvas.

GIF – dviejų lygių juodai baltiems paveiksliukams arba turintiems ne daugiau kaip 256 juodos ir baltos spalvos lygius. Spalvotiems piešinukams, turintiems nedaug spalvų (iki 256) ir turintiems didelius vienos spalvos plotus (pvz.: logotipams, animacijos kadrams), grafikos darbams, užrašams, tekstui, kai reikia išsaugoti ryškius kontūrus.

Vaizdų saugojimas ir naudojimas kompiuteryje

Taigi vaizdas kompiuterio ekrane sudarytas iš daugybės taškų. Kuo taškai mažesni, tuo daugiau jų telpa ekrane ir tuo ryškesnis gaunamas vaizdas. Jis dažniausiai būna stačiakampio formos. Galima įsivaizduoti, kad taškai ekrane išdėstyti kaip langeliai sąsiuvinio lape. Atskirų taškų horizontalus ir vertikalus išsidėstymas vadinamas skiriamąja monitoriaus geba, o taškas – pikseliu.

Vaizdą sudaro daugybė taškų. Kuo daugiau taškų, tuo vaizdas kokybiškesnis. Kalbant apie vaizdo raišką (skiriamąją gebą), nurodomas taškų skaičius horizontaliai (eilutėse) ir vertikaliai (stulpeliuose). Pvz., užrašas 800*600 reiškia, kad ekrano eilutėje yra 800, o stulpelyje – 600 taškų (pikselių), o bendras taškų skaičius ekrane yra 800*600=480000.

Grafinių duomenų failuose saugomi vaizdai apibūdinami dviem pagrindiniais parametrais: matmenimis ir spalvingumu. Spalvotam vaizdui vartojamos CMYK ir RGB sąvokos. CMYK – tai spalvų “cyan” (žydra), “magenta” (oranžinis), “yellow” (geltonas), “black” (juodas) santrumpa, o RGB – “red” (raudonas), “green” (žalias), “blue” (mėlynas) santrumpa. Atitinkamai keičiant spalvų intensyvumą, galima gauti visas įmanomas spalvas. RGB trūkumas – tai, kad RGB vaizdai netinka spaudai. Ruošiant dokumentus spaudai, naudojamas CMYK modelis. CMYK – tai spalvinis modelis taikomas spaudoje ir daugelyje spalvinių spausdintuvų. CMYK režimas naudojamas rengiant vaizdus spausdinimui. Jei dirbate su RGB vaizdu, tai geriausia jį baigti koreguoti šiame režime ir tik tada konvertuoti į CMYK.

Didziaja dalimi remtasi  http://www.bstudija.net/dizainas-ir-spauda/viskas-apie-spaud%C4%85/kompiuterin%C4%97-grafika/

Video egzistuoja kaip sistema, neturinti konkrečių ribų. Tai tarsi būdas panirti ne tik į vizualinius archyvus, bet ir į dubliavimo, pasisavinimo galimybes. Tokia prigimtis videomeną charakterizuoja kaip nekasdienišką kasdienybės ritualą. Koncentruojamasi į žiūrovą, kaip į aktyviai reaguojančią poziciją. Kartais pats autorius ryžtasi žiūrovą kviesti išgyventi kūrinį, įsijaučiant į pasakotojo vaidmenį. Čia atsiveria galimybė patirti ir suvokti reginį kaip tam tikrą scenarijų, kurį galima perrašyti ir rasti savo pozicijas, savo individualią intymią istoriją.

Šiandieninis videomenas daugiau ar mažiau yra kompiuterinis. Jo vertinimas nepasiduoda tradiciniams kriterijams, tačiau pati raiška turi tradicinės kūrybos bruožų, lygiuojasi į tradicinę vizualinę kultūrą ir iš pagrindų ardo jos sampratą. Naujoji raiška, net nesuvokdama savo pačios kėslų, visuomet stengiasi konkuruoti, nugalėti senąją raišką. Videomenas gali būti suvokiamas ir kaip viena iš galimybių formuoti skaitmeninę terpę. Jo vartotojai taip pat tampa skaitmeninės visuomenės elementais. Nors realiai linijinis duomenų perdavimas interaktyvioje erdvėje tampa utopiškas, tačiau videomenas, kaip kinematografijos elementų turinti struktūra, geba savyje išlaikyti nors ir rudimentinį, tačiau pastebimą linijinį laiką. Tokiu atveju skaitmeninė erdvė palieka galimybę videomenui būti linijine laiko srove, skaitmeninę erdvę sieti su realybe, kurios laikas patiriamas ir matuojamas realiais mato vienetais. Kompiuterinių technologijų pagalba vyksta spontaniška mąstymo globalizacija. Menininkai, naudodamiesi kompiuteriu ar videotechnikos galimybėmis, neįrodinėjo jų galių kaip fotografija ar kinas, kurie bandė sukurti teatrišką sceną arba judančio paveikslo įspūdį. Videomenas žengė savo keliu ir pasisavino jau esančias abstrakčiosios, moderniosios dailės pagrindines parafrazes. Videomenininkai ėmėsi viso ko esamo mene adaptacijos. Tai buvo neįmanoma fotografijos ir kino pradžioje dėl netobulų techninių galimybių ir dėl gana suvaržyto meno suvokimo. Videomenas kaip realybės projekcinė kūryba, gimdanti naujas estetines patirtis, veikia ir kaip praeities sankaupa. Tačiau neretai nukrypstama į stiliaus formalumą. Tai gali būti suvokiama, kaip atsakomybės vengimas: nepavyko sukurti to, ką norėjau, todėl sukūriau tai, kas išėjo. Šis teiginys rodo videomeno eksperimentiškumą ir sąlyginę galimybę kūrinį pavadinti pagal kontekstą ar jo elementus. Taigi kūrinio įvardinimas „be pavadinimo“ visada rodo autoriaus atsakomybės vengimą prieš žiūrovą ir netgi kontekstą.

Videomenas ir kompiuterinis menas dažnai egzistuoja kaip tam tikra vizuali informacija arba koncepcija. Kūryba tampa idėjos įpakavimu. Idėja, arba koncepcija, sukuria minties galimybių erdvę. Taigi tarsi programuojama vizualių minčių seka. Pats programavimas kūrėjui dažnai teikia ne mažiau malonumo negu kūrinio suvokimas stebėtojui.

Videomeno sąvoka egzistuoja kaip platus vandenynas. Videomedžiagoje talpinama ne tik dokumentinė videoraiška, bet ir kinematografinė, animacinė ir net performansinė. Tai rodo tam tikrą videomeno tarpdiscipliniškumą. Pagrindinės ir nekintančios dimensijos – vaizdas, garsas, laikas, kadras, rakursas, veiksmas, spalva, ritmas ir kitos. Užfiksuoti videomedžiagoje reiškia įkalinti laike. Tuo tarpu fotografinis fiksavimas yra statinė galimybė – įkalinimas akimirkoje. Visos šios meninės raiškos priemonės sukuria galimybę specifiniam videomeno poveikiui.

Laiko patikrintos prasmės ir įprasta raiška iš pirmo žvilgsnio gali neleisti reikštis originalumui ir įtaigai. Idėjos ištirpimas matytoje formoje yra tik nuoroda į praeitį. Nuorodų santykiai leidžia esamybę naujai išgyventi. Dažnai videomenininkai spontaniškai manipuliuoja ir efektingomis nuorodomis į patirtis. Tačiau netinkamų priemonių parinkimas suspenduoja pačios idėjos egzistenciją. Tokie atvejai liudija apie netinkamą meninių priemonių panaudojimą ir neadekvačią vizualinę raišką, kai pirmenybė teikiama ne turiniui. Vienas iš videomeno bruožų – galimybė greitai ir įtaigiai pateikti koncepciją, kurią galima traktuoti ir kaip kūrinio idėją. Pati koncepcija turi būti ne tik įtaigi, bet ir išgyvenama kaip specifinė galimybė jausti ir interpretuoti pačiam žiūrovui. Prasmingai minčiai gali nebelikti vietos, kai ryžtamasi tik stebinti nauja technine vizualine raiška. Videomenas yra specifiškai paveikus net ir tada, kai atrodo, jog nieko apčiuopiamo ekrane nevyksta. Todėl nereiškia, jog vizualiai neefektinguose kūriniuose nesama užuominos į gilesnę prasmę. Tokios vizualinės užuominos generuoja mentalinius procesus, skatina žiūrovą ieškoti kūrinio ženklinių ir kitokių kontekstinių nuorodų. Neradus jų, ženklas gali būti interpretuojamas klaidingai. Tačiau ir tokia patirtis iš dalies veda prie ženklo, mat čia kaip pagrindas gali egzistuoti savarankiškas linijų ir spalvų, lyg autonomiškų objektų, santykis. Vadinasi, videomeno skaitymas yra sunki mentalinė veikla, prilygstanti intelektualiam sudėtingo kino filmo dekodavimui. Būtent dėl to atsiranda specializuoto žiūrovo poreikis.

Kalbant apie kino ir videomeno santykį, visi iki videomeno buvę kino eksperimentai ir iš dalies avangardiniai žaidimai šiandien gali būti siejami ir talpinami į videomeno raišką. Videomenas apima eksperimentus, technologijas, asmeninius požiūrius. Apmąstant nuolatinį šių polių jungimąsi ir sąryšį su kūrėjo egzistencija galima pritarti J. Mačiūnui ir teigti: „Gyvenimas – tai žaidimas, žaidimas – tai menas“ (pagrindinis Fluxus kūrėjų šūkis).

Kitas įdomus videomeno ir kino santykis liečia montažą. Kinematografijoje montažas vartojamas beveik kaip pagrindinė priemonė kuriant visišką realybės pojūtį. Tuo tarpu videomene montažas lieka antroje vietoje arba apskritai atmetamas. Kodėl taip yra? Galimas toks atsakymas: todėl, kad videomeną kuria ne kinematografai, o dailininkai, kurie savo jėgas išbandė tapyboje, grafikoje ar skulptūroje. Montažas jiems patiems yra sunkiai suvokiamas; trūksta profesinės kompetencijos. Fotografo, kuris kuria akimirkos santykį su laiku, požiūris į montažą nėra adekvatus kinematografo arba kino montuotojo požiūriui. Tai ir yra viena iš videomeno bėdų. Montažo atsisakymas tikrai nepadeda šiai raiškai.

Kinematografas Peteris Greenaway’us konstatuoja, jog literatūra žudo kiną; kinas turi išsivaduoti iš literatūros. Vis dėlto literatūra jau tapo kasdienybe ir pagrindu kino filmui, kurio vienas iš įtaigumo polių yra montažas. Dabar jis labiau nei literatūra išgyvena pavojų. Galima nubrėžti tokią įvykių tiesę: literatūra naikina kiną, o šį – videomenas. Tiesa, pastarojo daroma žala kol kas nėra tokia pavojinga kaip televizijos, kuri savo lemiamą smūgį kinui sudavė jau seniai.

Videomenininkai atsisako montažo galbūt dėl žinių, gebėjimų ar atsakomybės stokos. Greitai sukuriamas videomenas primena greito maisto restoraną – patrauklu, skanu… bet ar išties? Kita vertus, nežinojimas, ką veikti kitose srityse, ir galimybė fiksuoti reginius sukuria specifiškai patrauklų videomenininko fenomeną. Menotyrininkai taip pat neretai ryžtasi naudoti videomedžiagą kaip savo kūrybos formą. Ir tik retais atvejais suvokiama, kad videomenininkas tai specialybė, tai tam tikras refleksinis gyvenimo būdas, o ne galimybė kurti pigesnėmis priemonėmis. Videomenininkas turi puikiai suvokti kinematografiją ir vaizduojamąją dailę, kartais jam prireikia šokio judesio plastikos ir garso meno žinių. Tad videomenas turėtų būti kompetentingai suvokiamas, kaip tam tikra grandis tarp kinematografijos ir vaizduojamosios dailės.

Manau, kad galima teigti, kad skirtumų tarp mėgėjiško kino ir video meno nebelieka, lieka tik profesionalumo ir kompetencijos klaustukai- bet tiesiog- VIVA VIDEO!

Remtasi Remigijaus Venckaus publikacija http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3123&kas=straipsnis&st_id=9971

Gal  pamenate reklamą, kurioje vaizduojamas kavos aparate ar bankomate dirbantis žmogeliukas?

// //
Menininkas Shaun Irving tai realizavo tiesiogiai – fotoaparatą pasidarė iš sunkvežinio ir visą vaizdų užfiksavimo procesą atlieka savo rankom: prasuka juostą (uždeda fotopopierių), eksponuoja, ryškina. Fotopopieriuje išryškėja negatyvinis vaizdas, iš kurio vėliau daromi giclée arba 1:1 kontaktiniai atspaudai.
Puslapyje www.cameratruck.net pristatyta Shaun Irving kelionė į Ispaniją. Per 5 savaites jis užfiksavo 75 vaizdus, vėliau surengė parodą. Nuotraukas galima nusipirkti.

Didžiausias pasaulyje ‘fotoaparatas’ jau minėtas. Tai buvo pinhole tipo fotoaparatas be objektyvo – vaizdas eksponuojuamas tiesiog pro mažą skylę.
Shaun Irving būdas truputi modernesnis – jis naudoja 2 iš povandeninio laivo periskopo paimtus lęšius.

Shaun Irving *

Shaun Irving

Rastravimo tipai

Modernioje operacinėje sistemoje, rastravimas yra dažniausiai pateiktas kaip bendra biblioteka, kurią gali naudoti bet kurios toje operacinėje sistemoje veikiančios programos. Tokia biblioteka gali būti įkraunama arba operacinės sistemos darbo pradžioje, arba kartu su darbastalio aplinka, arba bet kuriuo kitu vėlesniu laiku. Iš principo, kiekviena programa gali naudoti skirtingą šrifto pasterizavimo biblioteką, bet praktikoje dažniausiai sistemos bando standartizuoti tai, kad būtų naudojama tik viena biblioteka. Senesnėse sistemose ir specialiose sistemose (angl. embedded system), kur kompiuteris kontroliuoja tam tikrą elektros grandinę, šriftai yra pateikiami kaip bitų žemėlapiai (angl. bitmaps) nupiešti tam tikriems dydžiams. Kaip ten bebūtų, tačiau dauguma šiuolaikinių sistemų, naudoja šriftus, pateikiamus kaip matematiniai primityvai, todėl su pastaraisiais šriftais yra įmanoma atlikti ir įvairius dydžio keitimus.

Paprasčiausia pasterizacijos forma yra paprastas linijos brėžimas be jokių kraštų išlyginimų. Tai yra taip pat ir greičiausias metodas, nes sugaištama mažiausiai laiko atliekant įvairius matematinius skaičiavimus, norint išvesti simbolį į ekraną. Šio būdo trūkumai yra tai, kad piešiant tekstą mažais dydžiais, kai kurios simbolių vietos prarasti gali savo prasmę. Todėl, dauguma šriftų turi ir „užuominų sąrašėlį“, kuris leidžia sistemai geriau nuspręsti, kada taškas turi būti matomas, o kada ne.

Daug labiau komplikuotas būdas yra naudoti standartines kraštų išlyginimo technikas iš kompiuterio grafikos. Tai leidžia nuspręsti, kiek kiekvienas taškas yra svarbus konkrečiai raidei, ir pagal tai pikselį dėti tam tikro ryškumo. Kadangi vaizdas nebus „apkarpytas“, jis bus daug labiau malonesnis akiai nei piešiant pirmuoju būdu. Deja, šis būdas turi ir trūkumų. Vienas iš pagrindinių trūkumų yra tas, kad kai kada vaizdas gali pasirodyti kaip išplaukęs (labai sulietas). Tokiu atveju teksto matomumas labai pablogės. Kai, kurios sistemos naudoja „užuominų sąrašėlius“, kad būtų pagerinta teksto kokybė.

Dauguma kompiuterių monitorių naudoja pikselius padarytus iš daugelio subpikselių (dažniausiai vienas raudonai spalva, antras – žaliai, trečias – mėlynai; visos šios spalvos yra kombinuojamos, kad būtų galima gauti pilną spalvų gamą). Kai kuriais atvejais, dalyvaujant plokščių panelių ekranams, yra įmanoma atvaizduoti tai pagal interpretavimą subpikselių rezoliucijose kaip ir su pilnais pikseliais, tačiau pastarieji gali sumažinti ekrano rezoliucijos efektyvumą. Tai yra žinoma kaip subpikselinis pateikimas. Kompanijos Microsoft naudojamas variantas yra vadinamas ClearType.

remtasi Vikipedija

Kadangi šiuolaikiniai kompiuterių monitoriai turi santykinai mažą skiriamąją gebą, vaizduojant paveikslėlį ar tekstą, kuris yra atskirtas nuo kitų vaizduojamų objektų, susiduriama su pašaliniu efektu, dėl kurio nukenčia vaizduojamo teksto kokybė – įstrižos linijos yra atkuriamos „laiptuotai“. Šis pašalinis efektas vadinamas netolydumu (aliasing). Būdas, skirtas šiam efektui pašalinti, vadinamas glodinimu, arba kraštų išlyginimu (anti – aliasing). Jo metu piešinys yra apdorojamas taip, kad būtų pašalintas nereikalingas triukšmas.

Kraštų išlyginimas turi keletą šiek tiek skirtingų variacijų, kiekviena variacija yra dažniausiai skirta tam tikrai informacijos sričiai.

Kraštų išlyginimo būdai

(a)	(b)	(c)
	1 piešinys

Idealus paveiksliukas turi begalę detalių, ir mes jį galime perteikti, naudodami funkciją f(x, y), kur x ir y yra realūs koordinačių numeriai.

Esama daugybės tokių funkcijų, tačiau kompiuterio ekranas gali atvaizduoti tik baigtinį skirtingų paveikslėlių kiekį. Be to, paprastas kompiuterio ekranas turi ne daugiau kaip kelis milijonus pikselių, ir kiekvienas iš jų turi baigtinį spalvų, kurias jis gali rodyti, kiekį.

Vadinasi, konvertuodami paveikslėlį f(x, y) į kažką, ką galime parodyti ekrane, pirmiausiai turime šiuos duomenis supaprastinti. Kartais net ir du skirtingi idealūs paveiksliukai f(x, y) ir g(x, y) po konvertavimo ekrane gali atrodyti vienodai.

Netinkamo apdorojimo pasirinkimo pavyzdys yra pateiktas 1-a paveiksliuke. Paprasčiausias būdas supaprastinti paveiksliuką rodymui – naudoti paveiksliuko pavyzdį f(i, j) vietoje kiekvienam pikseliui (i, j). Lentos viršuje tiek ir juoda, tiek ir balta spalva gali būti rodoma kaip vienos spalvos pikselis. Bet kadangi idealiame paveiksliuke egzistuoja tik juodos ir baltos spalvos taškai, plotas, turintis abi spalvas, tokia pačia proporcija bus reprezentuojamas su keistu raštu iš juodos bei baltos spalvos. Tai Moire efektas.

Geresnis metodas, kai kiekvienam pikseliui naudojamas vidutinis intensyvumas iš stačiakampio formos vietos scenoje, atkreipiant dėmesį į paviršiaus plotą pasirinkto pikselio. Tai duoda geresnę kokybę, bet dar vis neidealią; paveiksliukas 1-b buvo sukurtas naudojant šį būdą.

Tačiau pats geriausias būdas yra naudoti kraštų išlyginimą dažniniame domene, taip pasiekiant geresnę vaizdo kokybę (pav.1-c).

Signalo apdorojimas

Šiame būde idealus paveiksliukas yra laikomas signalu. Paveiksliukas yra rodomas ekrane prieš tai atitinkamu būdu filtravus signalą. Idealiu atveju paveiksliukas yra pateikiamas ekrane, kur bus panašus į originalų signalą, apdorotą atsižvelgiant į tai, kaip šį paveiksliuką supranta žmogaus smegenys.

Dažniausiai naudojamas metodas yra Furje transformacijos. Šios Furje transformacijos padalina signalą į pagrindines bangas, arba harmonikas, ir suteikia informaciją apie amplitudę kiekvienos bangos signale. Bangos yra šios formos:

cos(2jπx)cos(2kπy), kur j ir k yra sutartiniai neneigiami sveikieji skaičiai.

Skaičiai j ir k kartu yra bangos dažnis: j yra dažnis x kryptimi, o k yra dažnis y kryptimi. Buvo pastebėta (Harry Nyquist), kad matuojant signalą n dažnio diapazone, reikalingi bent jau 2n pavyzdžio taškai, kurie turi būti tam tikru būdu padėti. Jeigu pavyzdžio taškai atsiranda arti signalo nulių, atrodys, kad signalas iš tiesų yra nulinis.

Todėl signalo apdorojimu mes siekiame panaikinti visus aukštus signalo dažnius, palikdami vien tik žemus. Eksperimentavimai su žmonėmis parodė, kad būtent Furje būdas labiausiai atitinka tai, ką mūsų smegenys norėtų matyti.

Piešinys 1-c buvo sugeneruotas būtent šiuo būdu. Nebuvo galimybės daryti tokios pačios Furje serijos transformacijos, tačiau buvo naudojama aproksimacija, kuri yra arčiausiai teisingam paveikslėliui. Rezultatas daug geresnis, nei 1-a paveikslėlis, bei šiek tiek geresnis, nei 1-b paveikslėlyje.

Paprastosios bangos neturi būti kosinusinės bangos. Pasižiūrėkite, pavyzdžiui, bangeles (wavelets). Jei vienas naudoja paprastąsias bangas, kurios nėra kosinusinės bangos, gaunamas šiek tiek kitoks paveikslėlis. Kai kurios pagrindinės bangos leidžia naudoti kraštų išlyginimo algoritmus, kurie nėra tokie geri (pavyzdžiui, Haar bangelių transformacija prilygsta vienarūšio vidurkio algoritmui). Kaip ten bebūtų, tačiau kai kurios bangelės yra geros. Yra įmanoma su kai kuriomis bangelėmis geriau aproksimuoti veikimą žmogaus smegenų nei su paprastais kosinusais. Sinusų funkcijos, su įprasta erdve, yra ortogonalios, be to, jas naudojant yra mažesnis duomenų praradimas, keičiant mastelį.

Tiesiog negaliu nepritarti daugumos jau susidūrusių su Superbrothers kūryba nuomonei, kad tai ko gero nuostabiausiai atlikti pixel-art’o darbai. Žmogus besislepiantis už šio slapyvardžio – humoro jausmo nestokojantis Craig D. Adams, sugebėjo pagyvinti tokią minimalistinę grafikos išraišką. Te aplanko jus šiandien 80-ųjų nostalgija. 

Taip iškarto imuosi sunkiosios artilerijos, mano manymu stiprioji visa Superbrothers pusė tai skoninga animacija su nemažiau skoninga ir tinkančia tokiam stiliui muzika. Šis animacinis filmukas savotiškai gražina mus į dar visai neseniai prasidėjusią kompiuterinę erą. Be viso to žavi šmaikštūs atrodytų tokių neišraiškingų formų herojų judesiai. 

Iš tikro Craig D. Adams nėra vienišas visame šiame reikale, per visą kūrybos laikotarpį jam padėjo nemažas sąrašas žmonių. Apie kuriuos labiau galite pasidomėti asmeniniame Superbrothers tinklalapyje. 

Iš tikro ši grafinė išraiška yra viena iš seniausių vaizdavimo priemonių, kuri siekia mažiausiai IVa. Makedoniją. Vėliau didžiausio populiarumo sulaukė krikščioniškose mozaikose. Mūsų atveju, Superbrothers orientuojasi į savotišką šių laikų religiją technologijas, tačiau kas galėjo pamanyti, kad šis technologijų aistruolių žaidimas taps toks populiarus reklamos ir madų srityje. Taigi  Craig D. Adams kūriniai buvo pastebėti beveik visų šiuolaikiško pulso besilaikančių brendų: The New York Times, WIRED Magazine, SEED Magazine, Enroute Magazine, D & G ir t.t. 

“Jūs esate palikti šiame sode ir jums liepta būtent nevalgyti obuolių… bet po to kai jau darėte viską, kas dar belieka daryti?” – Superbrothers  

 remtasi: http://menoduobe.com/2008/10/17/superbrothers-retro-pikseline-nirvana/